Neliepsnoja laužai palaukiuos,
sausio vėjai užmynė takus,
miega upėj amūro akis
ant akmens. Už akmens užliūliuok

šaltą širdperšą. Vėlei naktis
išsijos iš dangaus smilkinių
baltą Žvaigždę. Lemtoji skirtis —
nelyg eglei rymot be namų

apsigobus skirtąja skara,
sidabruotos prikyštės kraštais
šluostau ašarą bergždžią. Žiemos
išbūties vidurys išpustys

laiko dalgius, lauktybėj aštrius —
suliepsnos vėl laužai palaukiuos.
Neatplauk kruvinąja banga —
o sugrįžt be tavęs negaliu...

Sausio vėjai užmynė takus...