Prie įskilusios geldos aš stoviu. Nedrąsiai jau švinta.
Atitraukė saulėtekis savo išraudusią maršką.
Mintys mano perpus į skirtingas puses padalintos.
Klaikiai ūžia galvoj, skylėtoj kišenėje barška

Keli grašiai. Tiek liko. Dalinom po lygiai mes turtą.
Nedaug užgyvenom, nors sutikdavom rytmečio žarą
Ir dangus vakarinis dažnai mums spindėjo užburtas,
Ir kartu visuomet taip pasiutusiai būdavo gera.

Išsisklaidė kerai ir pavargusiu grindiniu šliaužia,
Kojas rankom parėmusios dienos po vieną, laimingos
Į banguojantį vandenį, ten užsidaro kaip kiautas.
Perlai sudilę. Vaiskios vakaro šviesos pradingo.