nes ten kur gyvenu
stovi raudonas plytų namas
vasarą jam būna karšta
vienas šonas apkibęs voratinkliais
ir spiginant saulei nuo jo ritasi
sunkūs šiferio gabalai
sako kažkada ten gyveno vaikai

nes ten kur gyvenu
nendrėmis apaugusi kūdra kurioje
kažkada nuskendo girtas
kaimo mokytojas
atskrenda antys
ir vagoja ratais dumbliną kūdros veidą
jei praskirtumėte nendres kairiame pakraštyje
pamatytumėte traktoriaus padangą
ir tolėliau suoliuką
nuo kurio kartą pilną cigarečių pakelį
į vandenį švystelėjo kažką panorėjęs įrodyti
vaikinas
lažinuosi kad norėjo šokti paskui
bet tada man buvo juokinga

nes ten kur gyvenu
ilgiausiai gulėdavau čiobrelių lauke
bitėms tupiant ant rankos
plaukai įsipindavo į nugulėtas žoles
ir norėdavo neštis namo
o aš ir nepurtydavau
tegul
tik juokinga būdavo
vakare palinkus virš dubens su vandeniu
perbraukti plaukus
ir ištraukti šakelę

nes ten kur gyvenu
kūrena laužus laukuose
atsisėda ant kalno ir matosi kelias
žmonės pučia žemes nuo kiekvienos bulvės
ir senutė gydo tyliais užkalbėjimais
neišsenkančiais druskos aruodais

todėl šiąnakt
per miegus
betoniniam mieste pašokau
šieno kvapą užuodus