Nuskambėjęs skambutis mane vėl į nebūtį šaukia.
Tirpsta laikas erdvėj, pristabdydamas laikiną srovę.
Pasinėrus giliai, įsisupsiu į miego apsiaustą,
Uodai zyzia įkyriai, lyg būtų ką tik pasikrovę.

Išrasoti jausmai, užsimiršę palėpėj, triukšmauja
Pjauna skalpeliu, duria į paširdžius, kraują nuleidžia
Ir sugrįžta srove per gyvenimo taką į saują
Ir po kūną ląstelėmis, venomis aistrą paskleidžia.

O šalikelėj stovi prie upės sugriuvus lūšnelė.
Joje spindi saulėtekis, slapstosi nuopolio ratai.
Ir sapne praradimas skaudesnis už pirmąją meilę,
Gal todėl dar labiau atminimai lyg nuotraukoj matos.

Kai saulėlydis blyškiai į dangų pažvelgęs nutįsta
Ir nusijuokia klaikiai prarėkdamas tylą Vakaris,
Aš jaučiu, mano rudenio gėlės kasdien labiau vysta.
Teka laikas skubėdamas, kyla nuo pradalgės garas.