Mėnuliui dylant debesys malėsi,
o varnos rinko dangaus trupinius.
Jos sulesė mano juodą ilgesį,
kurio nemačiau per šerkšno akinius.

Moterys nešė vyrams pirštines ir rūkalus,
vyrai rankomis rodė išmintį ir jėgą,
o jų venomis tekėjo stiprus alus,
Kai valė takelius ir kasė sniegą.

Skyrybų centras visą dieną nedirbo:
(„Atsiprašome už nepatogumus“).
Vyro ir moters kantrybė saulėje tirpo —
jie pasibučiavo ir susitaikė.

Už lango brangus senio Kalėdos elnias
oriai kramtė importines samanas.
Kvepiančios kava moterys pirko pėdkelnes...
Ir ką tu manai: iš dangaus ėmė birti mana —
šalta ir tirpi, kad ją kur velnias...

Šiąnakt nulipdžiau Mėnulį.
Ir kam jis man?
Išmesiu pusę.