◘

      Vieną žiemą, kada dar vaiku buvau, per naktį klausiausi, kaip pūga siaučia vis nekantraudama, kada tas rytas, kada išeisiu į lauką, o sniego bus, taip svajoju sau, iki dangaus. Užsilipsiu ant pusnies ir dangų paliesiu; na, gal nepaliesiu to žydrojo, tik debesies kraštelį. Jei plauks pro šalį, vis tiek paliesiu – svajoju taip sau, mat vis labai norėdavau pažiūrėt, iš ko debesys padaryti – ar jie minkšti, ar kokie, gal kaip vata, o gal kaip varškėčiai balti, aplieti saldžiu padažu, kuriuos darželyje pietums, prieš pietų miegą kartais duoda. Pūga ūžė, aš sujaudinta, kad gal jau greitai galėsiu debesis paliest ir pažiūrėti, iš ko jie padaryti. Taip svajojau, kol nepajutau, kaip užmigau. Tik pramerkus akis, gerai atsiminiau, kaip laukiau ryto, ir dėl ko?..
      Išėjau į kiemą, sniego, žinoma, iki dangaus dar nėra, bet daug, labai daug prisnigo, net šiltnamio pamatai, ant kurių gali užsilipti, ir tų pamatų kraštai daug aukščiau bambos man buvo. Dabar jie su žeme susilyginę, net nesimato, kur jie. Medžiai kyšo sode, beveik be kamienų...
Dangaus paliesti neišeina, dar per mažai sniego, labai mažai. Kieme takai nukasti, o už dujų baliono dėžės, kuris stovi prie pat namo sienos plyšyje zylutė ant guli. Guli taip, kaip kregždutė iš animacinio filmuko „Coliukė“. Visai taip pat, tik šiek tiek mažiau sparnai išskleisti į šalis. Aš ją į kambarį įnešiau ir padėjau ant stalo, labai tikėdamasi, kad ji akis atmerks, atšilusi kojas išties – ir galės skristi... Sesė, aštuoniais metais vyresnė, man sako:
– Nešk į lauką, ji nebegyva, matai, kaip sustingus, tikrai neatitirps.
Išnešiau ją į lauką, bet vis tiek netikiu: gal ji dar nenumirė, gal atgis? Juk kregždutė atgijo, o atrodė kaip negyva. Tai kas, kad nesigirdi, kaip jos širdelė plaka, juk aš tokių mažų ausų kaip Coliukė neturiu, ir nesigirdi, ar ji gyva.

   O gal ją padėti į lesyklėlę, juk atskris kiti paukščiukai, ims gailėti, mylėti, pašildys ją ir ji atgis – ir taip galvodama, ir taip, norėdama, kad ji atgytų, padėjau ją į lesyklėlę.
Po stogeliu, kur trupinėlius barstome, laukiu, kada atskris paukščiukai, zylutės ir pamatys, kas vienai jų atsitiko. Žiūriu pro langą, kai sesė kad pasius pamačiusi:
– Tu ką, visai sukvailiojai, jeigu tau taip ant stalo lavoną padėtų, ar norėtum valgyti? Neatskris jokios zylutės, neatskris, eik greičiau ir išimk ją iš ten.

"Tikrai", – pagalvojau sau, kai pamačiau vaizdą, – "o jeigu man taip..? Jeigu taip man ir jeigu jis, dar sušalęs toks, staiga atsikeltų?.."

◘ ◘

Taigi, vaikučiai, niekada neužmuškite paukštelio, katinėlio, šunelio ar kokio gražaus vabalėlio, drugelio. Jei jau numirs, tai tikrai neatgis – taip Dievas pasaulį yra sutvėręs. Kiekviena diena yra šventa – ir kiekviena gali būti paskutinė.