Iš smėlio laikrodžio išbėga laikas
Ir jau niekad nesugrįš.
Kvatoja naktyje vėjas paklaikęs.
Užgęsta švyturio ugnis.

Pažyra po pakrantę smėlis,
Vėjas perveria kiaurai.
Sningant lapais paliečia gėlą
Ugnis, nors ją jau išvarei.

Perplėšia vėjas seną lapą,
Ateina milžinai balti.
Sušnabžda lūpos sukepę:
„Tapai vienas kaip kiti“.

Nematoma ranka paliečia odą,
Kam ji priklauso? — nežinai.
„Šaltoj širdy nėra paguodos“ —
Tau sako šerkšno milžinai.