Paslaptingoji
Vieniša, žavi, nepriklausoma
jinai stebi tave įdėmiai
žalių akių plyšiukais.
Išgirsta iš tolo.
Pajunta už tūkstančio žingsnių.
Lėtai -
lyg turėtų šimtmečius -
susiglosto kailiuką, ūsus
(ak, tai ji!),
o paskui -
paskutinis akcentas -
lanku
aplink kojas apriečia uodegą.
Ką tik puolus į kojas,
maldavusi,
reikalavusi duoklės,
apsivogusi -
štai nekalta
iki pat uodegos galiuko
švari, rami,
tobula.
Tu pašauksi - o ji nuspręs -
ar dabar, ar paskui.
Ar verta.
Ji atsisuka nueidama
ir suvirpi pajutęs
kiaurai veriantį
žalią žaibą.