Mano sese Viltie, kur klajoji šią naktį,
Ar paklydus mieste nematai žiburių?
Pasirinkt mums likimą – išblėsti ar degti,
Štai kodėl, mano sese, tave aš turiu.

Mūsų gatvėse pinasi tūkstančiai žingsnių,
Mėtos pokalbių nuorūkos, lapai minčių.
Bet kas rytą per petį šlavėja vėl žvilgčios
Atmintis... Jos aš kartais labai nekenčiu –

Kaip savęs (ir tavęs), laiko: „Labas“, „Su Dievu“ –
Tiksint rotušės laikrodį nuolat girdžiu...
Mano sese Viltie, brydė lieka ant pievos –
Ant asfalto palieka šimtai paslapčių...

Mano sese Viltie, ar sugrįši išaušus?
Aš miegosiu – paliesk savo pirštais vokus.
Atsimerkęs matysiu virš miesto vėl laužą
Ir pajusiu, kaip venose tvinkčios dangus.
....................................................................................

Mano sese Viltie, gal sugrįši šią naktį?
Aš taip noriu sudegti,
                             sudegti,
                                      sudegti...