Mano mėlyna paukšte, –
Kiek dienų praleistų, prarastų...
Kilk į dangų, į aukštį
Ties rausvu horizonto kraštu.

Tik šviesa, tik degimas –
Nebijok, nenusvilsi sparnų –
Tu juk skristi užgimus,
Aš žemai, per žemai gyvenu.

Mano svajos per menkos –
Neatplėšt lyg sunkių akmenų.
Tavo erdvės nesenka –
Tartum jūros gilių vandenų.

Ir kai skrisi, kai kilsi,
Man tik plunksną nors vieną palik –
Tegul žemėje ilsis.
Mano žemėj.
Vien mano?
Ne tik...