Dar tais laikais, kai besitraukdami prancūzai
Žygiavo Jelgavos – Šiaulių keliu senu
Link Tilžės, nuo kovų išvargę karių kūnai
Nakvynės prašės mausdami, pačiu laiku,

Jau saulei leidžiantis, *Satkūnmiškį priėjo.
Nusprendė čia sustot, toliau nėra jėgų.
Toks pūtė šaltas rudeninis skvarbus vėjas,
Kiekvieną žingsnį žengti darėsi sunku.

Įkūrė jie stovyklą. Degė laužai ryškūs,
Bent kiek sušils... Makdonaldo reti pulkai
Nualinti traukimosi, kasnakt vis grįžta
Į savo gimtą lizdą ir tiktai tenai

Taip laukiami. Juos glosto mylimųjų rankos,
Ten saugūs, sotūs ir lengvi balsai rytais
Prie stalo kviečia... Daužosi širdis taip tankiai...
Komanda – keltis! Dingsta nakties apžavai.

Plačiau atmerkia jų akis drėgna tikrovė,
Prislėgto generolo balsas įsakmus:
Iškasti gilią duobę! Netgi lietūs liovės
Ir pragiedrėjo rytmečio niūrus dangus.

Tos skryniose sukrautos grobtos brangenybės
Į duobę jau nuleistos, o ant jų viršaus,
Karys – eilinis, su visais ginklais, nurimęs.
Dabar jo sielai užduotis duota – tvirčiau

Laikyti ginklą, lobius saugoti  paslėptus,
Kad niekas negalėtų jų surast lengvai.
Dar kalną didelį supilt kepurėm liepta
Ir dydį akmenį užritint. Bus gerai.

Jau įdienojus pulkai baigė darbą šitą,
Surinkę mantą vėl patraukė tuo keliu,
Į Tilžę ėjo jie. Ir kur gi tai matyta,
Dienom, naktim vaidentis ėmė. Tuoj po jų

Miške girdėjo žmonės, kaip kažkas prajoja
Ir žirgas garsiai žvengia, skambčioja ginklai...
Ne, niekas neišdrįs prie kalno kelti kojos,
Baugu po mišką vaikščioti vienut vienai.

Ant kalno Pinigų (taip vietiniai vadino),
Dažnai matydavo – keistuolę ant akmens,
Besėdinčią baidyklę tikrą kiaurą dieną.
Paskui išnykdavo. Kur gali ji gyvent?

Tai šuo didžiulis sekdavo, lyg ką sakytų,
Toks nematytas, keistas ir toks nuolankus.
Pradingdavo ir jis. O žmogus kitą rytą
Einant mišku į keistą nuotykį įklius...

Kaimynui einant iš laukų blogiau nutiko.
Priešais akis staiga išdygo mergina.
Ji laikė kaspiną: – Padėk man, ne už dyką,
Per pusę perpjauti. Tau laimės bus gana...

Lanku apėjo jis mergaitę, toliau žengė.
Nejaukiai taip pasijautė. Juk nežinai –
Gal už pagalbą teks mokėti labai brangiai...
Gal būt čia velnio išmislas? Pikti kerai?

Dar tris kartus ji vijosi ir jam žadėjo.
Vyras tylėjo, eidamas namo keliu.
Paskui išgirdo – šnara tartum lengvas vėjas:
–Jau vienas šimtas metų po žeme guliu

Ir antrą tiek man teks vėl ten vienai gulėti,
Beširdis tu. Nebuvo juk labai sunku.
Namo sugrįžęs rastumėj savojoj klėty
Didžiulį lobį. Jau dabar  tikrai vėlu, –

Pabiro skambesiu auksiniai saulės blyksniai,
Medžių viršūnės nubangavo taip piktai.
Ir pakeleivė dingo. Net dangus supykęs
Suvarė debesis. Tuoj kris lietaus lašai...

Vienodai bėgo laikas, amžiai lėtai slinko
Ir kalnas vis mažėjo plaunamas lietaus.
Akmuo tvirtai įaugo, nors ir kiek palinkęs,
Vis lobius saugojo. Tikėję, nieks nebaus,

Čionykščiai naktimis vis kasinėjo kalną,
Juos traukė, masino auksiniai pinigai.
Sutikę būtų jie tarnaut net pačiam velniui!
Pasisekė grupelei švedų. Sumaniai

Jie viską apskaičiavę, ilgai rausės žemėj.
Surado prie akmens. Štai kur šita skrynia!
Pritilo net diena. Tik drebulėlės šlama,
Tarpusavy jos tyliai šnabždasi kažką.

Taip nieks nesužinojo, ką gi jie surado.
Išsivežė svečion šalin. Kas liko jiems?
Deja, tik keistas, mistinis šių vietų pradas
Lig šiolei lydi vietinius. Tiktai  naujus

Gyventojus kitaip Satkūnmiškis sutinka –
Tokia galybė uogų, grybų... Tai miškai!
Jau kalno nematyt visai, akmuo palinkęs
Vis saugo paslaptis, nors buvo taip seniai…


* Statkūnmiškis – mūsų laikais tai dirbamas laukas, priklausantis Satkūnų seniūnijai, Sadūnų miške