Jau ištrūko – išsidūko,
Išsibarstė pagiriais
Laumių burtai – baltas rūkas.
Rodės, niekas nepareis,
Kai papuls į kibų glėbį,
Kam akis migla uždengs –
Juk akivarai pagriebia –
Jeigu aklas žingsnį žengs.
Ir papuls į karaliją
Pilną dvasių bei velnių.
Laumių šnabždesys pavijo
Bei klegėjimas garnių...

Tik staiga tarytum kardas
Rėžė iš visu jėgų
Ir suplyšo rūkas baltas...

Laimei, kad pačiu laiku
Mėnuo pjautuvą iškėlęs
Tarė laumėm: „Štiš iš čia!“

Taip ir baigės pasakėlė.
Eik ir tu miegot. Delčia.