Mano dienos sagstytos žarijom,
Jų nedangsto dar vakaro plėnys,
Nors patirtą gerumą prarijo
Toks išalkęs ir
                 sopantis mėnuo.

Veltui kalba, nurimti jau laikas,
Nebeūbaut lyg naktį pelėdai,
Praeitis su akibrokštais vaikos,
Sielos švyturį
                 rūdys paėdė.

Kalinė – aš tarp virpančių sienų
Sujauktoj banalybių palėpėj.
Kam išėjot, palikote vieną,
Net mane nuo manęs
                   užsislėpę?

Lekia dienos, žioruoja žarijom,
Be erdvės ir be saulės uždusiu.
Ei, išleiskit į laisvę, nors lyja,
Pažaibuojant
                   su nerimo gūsiais!

Gal padangėje kilpa jau karo?
Užgesins žarijas šiaurės vėjas.
Pakartosiu vien lemtį Ikaro,
Nevilties pelenais
                        išbyrėjus.