Žvilgsniu į dangų per grotas... Pasaulis jau ne man...
Ligi mirties skambės balsai – tai velnias! Pragaran
Te krenta siela jos. Sakai, žmogus? Tik ten vieta!
Iš skausmo stūgauju naktim. Taip. Nuodėmė. Kalta.

Kaip tai įvyko, nežinau. Pakeist jau negaliu.
Dabar sapne tiktai einu aš pas tave taku.
Svaigstu. Garuoja jau naktis, tiktai visai kita,
Net snaigių sūkury galva palinkus į tave.

Ir skausmas žvilgsny įdienos, širdy pastoviai maus.
Kodėl nutiko šitai man? To niekas nepaklaus.
Erdvė suplyšo. Saulės nėr. Skandindamas sniegu
Vasario vėjas pro plyšius man dūsaus. Išeinu...