Šimtas saulės kiškučių šį rytą ant šerkšno liuoksėjo,
Debesų langines prasidaręs svaigino dangus.
Gal nuo šypsnio ledai spaudę sielą trupėti pradėjo,
Gal pirmi pranašai kraują gyslose kvietė prabust,
Pasakyt negaliu, tik jutau beužplūstančią jėgą,
Tik įraudusiais skruostais pusnis nuo takų nužarsčiau.
Šimtas saulės kiškučių pažaidę ilsėtis nubėgo,
Pakuždėję, kad aš išsiilgau pavasario jau.
Jau prabudo meška ir barsukas jau verčias ant šono,
O many supulsavo pakirdusi kraujo sula —
Vėl viltingai žiūriu į begęstančią saulę raudoną
Ir niūniuoju linksmai, nors raukšlėta esu ir žila.
Aš — gyva! Dar viliuosi, ilgiuosi ir laukiu,
Dar galiu pasisėt patarnavimais ir maldomis.
Kaip smagu rast ženklų ant šerkšnu kibirkščiuojančio lauko,
Jog tereikia tikėt — net į stuobrį pavasaris grįš!