Išaušo rytmetys, kai pjovė žolę
Ne vyrai – saulė su dalgiu.
Ir kiek akis užmato – ryškūs toliai,
Bet tai kodėl, gimtine, aš verkiu?

Nuplukdė upė vandenis į jūrą
Ir plaukia jau ne tas – kitoks vanduo,
Pakrančių molis po truputį gūra –
Maldauja: „Gerti man paduok...“.

Palinkęs gluosnis merkia ranką,
Tik ji jau niekad, niekad nepakils.
Aš netikėjau, kad tavęs užtenka,
Aš nežinojau, kad kažkas nukirs

Ne žolę gaivų rytmetį ar javą,
Ne gluosnį palei upę, bet viltis,
Nes viską, kas širdy kadais žaliavo –
Tave, gimtine, – iš savęs atims.