Kai Raudondvario dvare esantis Kauno rajono turizmo centro direktorė paprašė kokios nors gražesnės Zapyškio bažnyčios nuotraukos, pagalvojau, kad gal reikėtų pasiūlyti ne tik padarytų pavasarį ar vasarą, kada žydi ievos, žaliuoja panemunės lankos, bet ir dabar, žiemą, kada Nemunu plaukia ledo lytys. Antra, o ir man pačiam labai norėjosi dar ir dar kartą aplankyti gimtąsias vietas. Juk jos tokios spalvingos ir jaudinančiai gražios visais metų laikais.

Atrodo, simboliška, kad įvažiuojant į miestelį, pirmosios pasitinka senosios Zapyškio kapinės ir balta balta koplyčia. Lyg sakytų – tu jau esi namuose. Ir kaip gi kitaip, čia juk ilsisi mano senoliai. Tiesa, niekados jų  ne tik gyvųjų, bet ir nuotraukose nemačiau, taip seniai jie visi čia amžinajam poilsiui sugulė, kai kurie gerokai ir prieš šimtą metų. Tik lyg jaučiu, kad jie manę atpažįsta, sutinka ir pasidžiaugia, kad apie juos galvoju, o dažnai ir sustoju. Juk taip gera ir stipru jausti savo šaknų jungtį.

Lyg ir neseniai, tik 2008 –aisiais metais Zapyškio miestelis minėjo išskirtinį 500 –ųjų metų jubiliejų, apie kurį, manau, ir mūsų vaikaičiams bei provaikaičiams minės ant Nemuno kranto pastatytas paminklinis akmuo ir gražiai atremontuota senosios Lietuvos gotikos pasididžiavimas – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Gerai, kad ji ir šios vienos gražiausios Lietuvos vietos traukia ne tik savo kraštiečius, bet kaimyninių miestelių, Kauno, bei ir iš toliau atvykstančius žmones. Ir kaip gi kitaip, kada čia vyksta tiek daug gražių renginių, švenčių. Mažą, jauną ir suaugusį žavi jau tradicine tapusi aitvarų šventė, Joninės. Rodos, niekur kitur, kaip čia,  taip jaudinančiai neskamba įvairūs kameriniai koncertai, profesionalių dainininkų balsai.

Dar vaikystėje bėgdavome prie Nemuno pažiūrėti, kaip plaukia ledo lytys, kaip jos viena su kita stumdosi, čeža, didėja. Sakydavome – ižas eina. Šąlant, pagaliau lytys sulipdavo, kai kur imdavo tvenkti Nemuną ir tada net išlipdavo ir į krantą. Tad labai arti būti prie ledų bijodavome. Dar pavojingiau būdavo pavasariais, kai Nemunas tiesiog gausdavo lūžtančio ir pajudėjusio ledo.

Stovėjau ant betonuotos Zapyškio prieplaukos, gėrėjausi baltomis „gulbėmis“ ir galvoju, kaip bus jaudinančiai gražu į jas žvelgi iš viršaus, kai čia, pagal savivaldybės planus bus įrengta lyno kelias ir juo bus galima pervažiuoti iš vieno kranto į kitą. Gražių planų numatyta Zapyškyje, kad tik pakaktų entuziazmo ir lėšų jiems įgyvendinti. Juk turistų ir šiaip čia visais metų laikais netrūktų. O ir dabar. Argi tik man vienam taip miela čia būti, džiaugtis ant kranto iš kažkur atsiradusiu berželiu, maža pušimi? Kiek kartų čia bebūčiau sustoju prie erškėtrožės krūmų. Akys džiaugiasi neatsidžiaugia paveikslu, kurį sukuria gamta, kai žvelgi į pražydusią erškėtrože ryte tekant saulei, arba rudenį, kai ji apsipila uogų raudoniu. Kelios uogos ir dabar buvo. Norėjau paragauti sušalusių, bet pagalvojau – tegul lieka paukščiams.

Taip ir buvo. Netikėtai prie pakrantės purptelėjo visai nemažas pilkų ančių pulkas. Pakilusios, ir vėl nusileido tarp ledo lyčių. Puoliau fotografuoti, tik jos kartu su ledais taip ir nuplaukė į vakarus. Pagalvojau, kad gal ir joms čia, prie raudono bažnyčios mūro šilčiau. Ir ką ji nešildo... Vasarą pakraigėje glaudėsi laukinių balandžių pora, kaip jausdama, kad šventa vieta visados lieka šventa. Menu, kai mama pasakodavo, kad iki Pirmojo pasaulinio karo eidavo čia melstis, ir tik vėliau, dažni pavasariniai potvyniai bei vis arčiau prislinkusios ledų sangrūdos ardė ir griovė senųjų lietuvių rankomis pastatytą šventovę. Gerai, kad ji atstatyta, sutvarkyta, prižiūrima, o pavasarinis Nemunas jau ne toks grėsmingas.

Kaip ir nepilnai būčiau atlikęs savo sumanymą, aplankyti Zapyškio bažnyčias, jeigu būčiau neužsukęs į dabartines, ant kalno. Čia, šalia dabar veikiančios, mūrinės bažnyčios, kuri buvo pradėta statyti 1937m ir tik 1960 m perduotos tikintiesiems, stovi ir tų laikų buvusi laikinoji medinė bažnyčia. Gi joje, lygiai prieš 70 metų, buvau pakrikštytas. Tai ir mano vaikystės bažnyčia. Gal todėl šis pastatas man ir dabar toks šiltas, mielas. Ant sienos puikavosi  11 numeris. Nusišypsojau, štai iš kur paėmiau likimo skaičių. Gimiau 11 dieną, vardo diena taip pat yra 11, turėjau Kovo 11-tą, dar netgi sodo ir garažo numerius 11, o mokyklos ir studentų sąrašuose taip pat dažnai būdavau 11. Žinoma, tai atsitiktinumas, bet dabar malonu susikurti sau malonią istoriją su gražia pradžia.

Netikėtai priėjo ir Zapyškio parapijos gerbiamas klebonas kunigas Antanas Mickevičius. Kartu pasidžiaugėme gražiai suremontuota klebonija, nauja šventoriaus tvora. Gera jausti, kad Dievo namai, buvę prie Nemuno ir čia, yra gyvi, lankomi, prižiūrimi. Juk tai tiek daug reiškia žmonėms, jausti žmonių, laiko, darbų ir dvasinių vertybių tęstinumą.