Nesakei – grindinys toks slidus, kada naktį pašąla,
Ir tiesa tarp sunkių akmenų kaukši atgarsiais.
Mano miesto likimas, tai – aikštės – vienintelės salos,
Kur galbūt kada nors mano vardą tu tyliai ištarsi

Ar pašauksi, kaip šaukia žibintai – prarėši ne tylą,
Bet laukimą, juoda naktimi nusidažiusį...
Kada nors... O dabar viršum bokštų, stogų mėnuo dyla
Viltimi, iš namų išvyta. Mėnesienoje laša

Tiktai brolis dvynys, žiburiais ir žvaigždėm nusagstytas,
Toks beviltiškai vienas krantinių atodūsiuos.
Nepakėlęs akių pamatysiu, kad aušta jau rytas –
Kaip ir tąsyk šypsniu tu palietus save atiduosi...