Prisiminimų užuovėjoj

Dienos dienelės. 
 Išaušo, išsprūdo iš nakties gniaužtų dar viena pasaulio šviesa - diena. Suskato, sukirbo visi vėl kaip skruzdėlytės bėgt, nešt, tempt. Per gyvenimo lūžtančias bangas  šokt, lėkt. O gal Tu niekur šiandien neskubi? Neskubi dėl nenoro, dėl ligos, dėl paprasčiausio suvokimo, kad gali ramiai ir patogiai leist laiką. Ar bėgantis laikas išties toks brangus, kad mes iš jo žūtbūt norime išsunkti visas jėgas, išspausti kiekvieną sekundę,kad ji taptų prasminga?

Pilkuma už lango tarsi dalijasi ramiu liūdesiu, tarsi gedėdama gėlėtos vasaros, tyliai renka ant žemės išmėtytus lapus. Vakar turėjau galimybę prisiliesti prie prabėgusios istorijos, pas pagyvenusius žmogučius varčiau jų senus, dulkėmis ir užmarštimi kvepiančius albumus. Patys nustebę, jie aikčiojo, save matydami kokie atrodė  jaunystėje. Virpančiomis ir nuo darbų sugrubusiomis rankomis , tarsi relikvijas, dėliojo nuotraukose sustingusias akimirkas. Jose jaunystės polėkis, papuoštas basomis kojomis, keitė vestuvių, krikštynų šurmulį. Kasdienybės saulė mainėsi į laidotuvių rimtį.  
Kiek gyvenimų, kiek prabėgusių dienų ten sudėta! Atrodė taip reikšminga tada, kai fotografavo, o dabar tarsi amžinam saugojimui paslėpta giliai,  senuose albumuose.
Grįžau pagauta noro  viską išgyvent, perprast, susemt. Malonaus nuovargio veriamas  kūnas suprato,  kad visa tai tik dalelė istorijos, kuriose esu ir aš, tik savaip šmėžuojanti savo albumų puslapiuose.  Svajonės nunešė, nupleveno aukštai aukštai. Iki sutemų raisto, kuriame gims nauja diena.

2012-11-25
Roberta