Miesto vartai seniai nebegirgžda,
Neaplanko nei savas, nei priešas.
Ta tyla, kad atrodo numirtum,
Tegul broliai juodvarniai lesa.

Languose ne šviesa tik šešėliai.
Ir namai gūžias rūbą pametę.
Bokštų kuorai, kryžiai vaiduokliai,
Liūdesy žvilgsnį žemėn subedę.

Naktimis žingsnių garsas nuaidi,
Be raudos viltis aikštę palieka.
Tik tikėjimas miesto nelaisvėj,
Tartum šuo tau prie kojų užmiega.

Kaminuos vėjas groja noktiurną,
Liejas natos ir lyg priekaištauja,
Užmiršai, broli, pasagą žirgo,
Savo miestui prie vartų prikalti.