Mėnulyje dega įskilęs pusiaunakčio paukštis
Su iškreipta šypsena snapo akivaruos, daužosi
Į pravirą širdį sniegynai ir žemėj baltai atsišaukia
Numirusios giesmės lede, kol žiema neišaušo.

Kol dar skalija valandos, laikrodžių urvus paliekančios,
Sukarpytos rodyklių ženklais, nebemoka nutildyti
Nevalingo skubėjimo, kala sekundėmis sniegas
Į atmerktas akis, paukštis perveria mėnesio tiltus.

Plunksnų atbrailos dygios, įstringa giesmė į geluonį,
Sparno linijos šoka į baltą, ledėjantį taikinį,
Mėnulyje sunkiasi vandenys, vyzdžiuose šiąnakt geltona,
Kol sninga rodyklių blakstienos ir nepasibaigia

Numarinta giesmė, kol įšąla ritmingas alsavimas
Į skubotai pravertas akimirkas, girdisi plunksnose
Skilę Grįžulo Ratų ledai, šitą naktį kažkas užkodavo,
Prijaukinto mėnulio šviesa tik sekundę užtrunka.