Meldžiuosi aš rožių spygliams – ne erškėčiams ant Kristaus.
Ir kryžių nešu ne medinį – tiesiog jį nešu.
Tik kelias toks pats – jis duobėtas ir stumia, kad krisčiau –
Pėdas pabučiuočiau tik jų – netikrų – pranašų.

Vynioja į drobulę mano tik kūną – ne sielą.
Tegul, na, tegul aš užgimsiu toks pat dar ne kartą
Ir vėl eisiu tiesiai aukštai savo galvą iškėlęs,
Nulenksiu tą ranką, kuri laiko skeptrą ar kardą.

Eretikai naktį sugros man vargonais bažnyčių,
O žvakių šviesoj svils sparnus vienadieniai drugiai.
Kažkas kris į duobę tarytum paslydęs netyčia,
Ir tie, kurie stūmė ,už jį pasimels įtaigiai.

Todėl pasakau aš dar kartą sakytą jau norą –
Vis sieksiu sugrįžti aukštybėsna Babelio bokšto,
Nes švento nėra Penkiaknygėje – plėšysiu Torą,
Nes Vieno nėra, esam lygūs visi ir to trokštam.