Pokšt

Ji sirgo vėžiu.
  Ji sirgo vėžiu paskutines naktis. Laiko lieka nedaug. Ji bando atsikelti iš lovos, ji bando pakelti galvą. Ne. Nepavyks. Ji nusilpusi.
  Ji pravirksta. Išgirsta ryto lietų. Atsimerkia. Ji pamato melsvą dangų už lango. Baigėsi dar viena naktis. Lieka mažiau. Lieka mažiau ir mažiau. Ir tada, kai mažiau nebeliks... Dar kelios naktys ir ji.
  Kaip išeiti iš gyvenimo, kai dar tiek galėtų būti. Gražus gyvenimas, kurio niekada negyvens, kuris jai galėjo būti skirtas, bet nebuvo. Kokia prasmė buvo gimti? Ji niekada nebeturės jėgų atsikelti iš lovos, jos gyvenimas baigsis čia. Ji nepaskęs, ji nebus nušauta, ji nemirs iš meilės, ji nenusižudys. Ji tiesiog užsimerks ir pokšt. Skaičiai ekranėlyje šalia lovos taps nuliais. Širdies ritmas. Ar verta dar plakt dėl kelių naktų? Ji nežinojo, ar laukti, ar melsti laiko sustoti. Neišvengiamai ateis diena, ir kita, ir paskutinė. Jai skirtas laikas išseks.

  Ji bandė ieškoti prasmės savo gyvenime. Ji bandė ieškoti gyvenimo. Kuo ji gyveno, kaip ji gyveno? Ką dabar jauna paliks? Kapo duobės įvaizdis ją varžė. Prisiminimai. Prisiminimai, kai pirmą kartą atsigulė terasoje vėlyvą birželio naktį, žvelgė į dangų ir jautė, kad taip bus visada. Ją varžė tamsaus stogo skliautas, kuris tiesiog prisiminė karsto dangtį. Nusiramino tik tada, kai pagalvojo, dar negreit. O dabar? Dar negreit? O gal tada jau nebebus svarbu. Tada tiesiog nebebus svarbu. Nebebus svarbu matyti, jausti. Bijoti. Jai nebereikės bijoti, nes tai jau bus tapę ja. Tyli karsto bedugnė, tai bus ji.

  Ji ieškojo grožio, kad išeitų dailiai. Koks garsas jai buvo gražiausias? Kokia diena jai buvo smagiausia? Ką būtų norėjusi dar padaryti? Patirti? Kuo ji norėjo tapti? Kodėl ji išeina prieš tapdama kažkuo? Juk tiek dar metų turėjo būti prieš akis. Juk ji žinojo, kad dar turėjo laiko pradėti viską iš naujo. Užbaigti kažką. O dabar, o dabar kaip būti spontaniškai? Niekas šalia nebus toks drąsus dabar praverti langą. Ji juk tokia trapi. Ji juk tokia drąsi. Ir kodėl šalia jos niekas daugiau nebesijuokia? Gal neužtenka jėgų juokauti? Graudu. Ji pavargo verkti.

  Švelnus vėjas, kedenantis plaukus, šiltas vasaros vakaras, šalta žolė po kojomis... Ir nereikia. Nereikia. Nebebus ir nereikia. Jai nebebus. Ir jai nebereikia. Gitara, kuria taip ir neišmoko groti, nereikia. Kalba, kurią dar norėjo kalbėti, nereikia. Šalys, kurias buvo pasižymėjusi, nereikia. Skonis, jausmas, suknelė – nereikia. Tik neverkit šalia manęs. Dievas. Nereikia.

   Tai turėjo nutikti, ji turėjo bėgti maratoną po septynerių metų. Prieš trejus ji pradėjo treniruotis. Ji pradėjo bėgioti. Ji nusprendė – bėgsiu po dešimties. Ji tada dar nežinojo, nebus maratono po tiek. Nebus jos po tiek. Gražios svajonės, užsibrėžti tikslai, mokslai... Ji gyveno vienerius metus. Ji išbandė tiek daug, ji rizikavo savimi, ji juokėsi – viskas baigėsi laimingai. Ji sugrįžo ir ketino kažko pasiekti. Tada jau buvo pradėjęs tiksėti laikrodukas. Pusė metų. Tiek jai buvo likę. Pati kalta? Pati. O dabar, dar kelios naktys, ir pokšt.
Melissa