(Ne)prasmingas dienoraštinis įrašas apie meiles
Šiandien viena pažįstama atliko man išpažintį: „Nežinau, kam daugiau pasipasakoti, jei ne tau. Įsimylėjau vyrą, kurio nė karto nesu mačiusi.“ Ką gi, pasipasakojom, pasiguodėm. Nelaimingos meilės – vadina juk tokias. Tik kodėl? Kuo skiriasi laiminga meilė nuo nelaimingos? Ar ta, kur baigiasi gerai, yra laiminga? Bet palauk, o ką reiškia „gerai baigiasi“? Na, nebetęsiu savo filosofijų – visi juk ir taip žino. Turėjimas – tai mūsų laikmečio idealas.
Iš tiesų, be galo liūdna, kad pasaulis pilnas tokių, neva, laimingų istorijų, kur gyvenam savindamiesi kitą ir slapta grasindami: neduokdie, tu mane paliksi, aš tau visą gyvenimą nebeatleisiu. Neslėpsiu, ir aš vieną tokią laikau įkalinusi savo širdyje. Paradoksas, kad visa tai matydami žmonės žavisi – kokia puiki pora, kokia graži santuoka! O vos paminiu, kad „ant kiekvieno kampo“ vis iš naujo įsimyliu, jie suraukia nosis: fui, kam taip beprasmiškai blaškytis?..
Tikrai, kai pagalvoju – kam blaškytis, kam drebėti, kam baimintis, kad prarasi? Juk tikros meilės pamesti neįmanoma. Visos tos – „ant kiekvieno kampo“, kaip apie mane šneka – iš jų nė vienos dar nepamečiau, nes jų neturėjau ir man net nereikėjo turėti – aš tiesiog myliu, ir tiek.
Štai, jau daug metų myliu vieną, kurio net nesu akis į akį sutikusi. Kartais pamąstau, kad nė vieno savo gyvenime dar nesu taip nuoširdžiai mylėjusi. Ir tada jau laikas savęs paklausti – kas gi vis dėlto ta meilė? Turėti, valdyti, duoti? Ne, nei viena, nei antra, nei trečia – juk nei turiu, nei valdau, nei duodu. Tiesiog džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena akimirka – ne savo, o kito žmogaus gyvenime. Ir tai, kad jam sekasi – net be manęs – visa tai nė kiek neskaudina. Deja, dabar nebepamenu nei kur, nei kokia kalba prieš kelias dienas skaičiau kažką panašaus: „Pasaulyje yra nuostabių žmonių, kurie niekada apie mane nesužinos, nes jie ir be manęs laimingi.“ Argi ne nuostabūs žodžiai? Gal būtent tai ir galėtų tapti nauja meilės formule? Meilės, kuri teikia begalinį džiaugsmą, net mylimojo nepažįstant. Ir kai pagalvoju, ar šiuo atveju mieliau duočiau, ar imčiau, suprantu, kad ta formulė yra visiškai teisinga. Pamenu, yra tekę gauti dovanų iš to, kuris mane mylėjo. Ir tai neteikė nė kiek laimės, tik kaltės jausmą, gal net truputį pasišlykštėjimo. Mat aš jo nemylėjau.
„Ši tavo situacija yra visiškai beviltiška. Jei kažko tikiesi – pamiršk. Geriau džiaukis kiekviena turima akimirka, nes greitai viskas pasibaigs“, – išpranašavau savo pažįstamai.
Ak taip, meilės yra nuostabios. Ne tos, įkalintos ir turimos, sudėliotos į santuokų seifus ir į mūsų miegamųjų lentynas, o tos kitos, kur kvepia gėlių aromatais ir skrajoja „ant kiekvieno kampo“. Jas palietusi kuriu savo istorijas, iš jų gimsta nebūtieji pasauliai, gyvenimai, eilės, paveikslai, ir juos kitiems dovanodama aš jaučiuosi be galo turtinga.