O tas ruduo...
Susiliejo paukščiai ir dangus,
Mes ne jie, todėl palieka mus.
Tolsta eilės, mūsų liūdesys,
Virtęs siena jų nesulaikys.
Nematyti mylinčių širdžių,
Vakar plakė, o dabar tylu.
Tik parke likęs vienišas suoliukas,
O karuselėj vėjas supas.
O tas ruduo, kuris anksti
Nuplėš lapus, nors dar gyvi,
Užkas mane giliai po jais,
Kolei pavasaris ateis...
Ilgą naktį keis trumpa diena,
Saulę goš beribė dargana,
O išbrinkę lapai žemėn kris,
Mums uždengdami akis.
Lapų kelią ties rudens lietus,
Klodamas ir jaunus, ir senus,
Plėšdamas ne pagal mūsų norus
Iš plonyčio metų kalendoriaus.
O tas ruduo, kuris anksti,
Nuneš lapus toli, toli,
Nuneš mane kartu su jais,
Kolei pavasaris ateis...
Negaliu parodyti širdies,
Nes rudens lietus ir ją užlies,
Klimpsta žodžiai, mintys nejučia,
Ir net ši daina šlapia...