Pasakyk, ar žinai, kaip išsuokt paslaptingą šnabždėjimą —
Lyg ne lūpos jį skleistų, bet šiurentų drugelių sparnai?
Kaip ant odos išgaut dėl aistros išrasojusį vėrinį,
Kurio kvapas svaigintų labiau, nei brangiausi visų smilkalai?

Nepaimsi jėga šviesą deimantais laužiančio žvilgsnio
Ir minčių, į tave šakomis gyvomis tiesiamų,
Nes brangiausia liks tai, ko už jokius turtus nenupirksi,
Ką be sąlygų duoda lemtis — tartum maną dangaus — dovanų.

Viename asmeny susitinka karalius ir vergas,
Kad į sielos gelmes atlapotų visas langines.
Kiek tik telpa, džiaugiuos, nebijodama nuosprendžio: „Serga!..“
Argi aš gyvenau? Tik ieškojau, tik laukiau tavęs!

Sūkuriuoja gyvybės sula ir jos potvynis netelpa gyslose —
Padažnėjusiuos tvinksniuose giesmę girdi?
Ar aš būčiau gyva, jeigu būčiau tavęs nesutikusi?
Iki šiol man vidurdieniai buvo vienodai pilki.

O dabar? Aš pražydau, išgirdusi šnarančius virpesius,
Kuriuos lūpos šiureno lyg šimto drugelių sparnai.
Šios pilnatvės tikrai nė už ką aš nebūčiau įpirkusi —
Vos atsidaviau tau, visą Rojų gavau dovanai!