Rodos,
sudeginčiau burtus,
žengčiau nors tūkstantį žingsnių
atbula į tavo pulsavimą...
Iškęsčiau pusšimto sekundžių lietaus,
kad tik grįžčiau į dieną
iš šito penkto duobėto mėnulio. Tikiu,
mano orakulas melsis,
kad žodžiai sunaikintų tylą tarp mūsų...

Be kelio keliauju į tavąją tamsą ir šviesą,
be garso tariu besieles mintis.
Be laiko skaičiuoju akimirkų lietų,
be jausmo kenčiu nors sunkiai alsuoju —
skaudi vienatvė be vieno. Deja,
aš nebesu Tavo kovotoja...