Jie liks amžinai
didingi... Nors,
Kol buvom toli,
pasenti spėjo...
Negrįžtamai ištirpę
belaikiam liūdesy
jie savo kūnų viršūnėm
dar begalęsyk durstys rojų.
O mes,
tylos aukomis virtę,
aklai saugosim rudenį —
ilgesingom akim
verksim upes...
(Ir velniop tai,
kas amžiniau už laikinumą.)