Sustok, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
kuri į Rojų kelia.
Ryte — viltis.
Dienoj — darbai.
O vakare — tik pamatuoji kelią.
Matai kitų
prabėgančius gyvenimus,
kalendoriuj savo dieną įrašai.
Vadinasi, jie susipynę,
mūs gyvenimai,
Priklausom vies nuo kito kaip sparnai,
Bet vis dėlto...
Sustok, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
kuri į Rojų kelia.
Jau rytą Viltimi vadint išmokau
ir dieną Duoną kept,
kad vakare vėl susirinktum sotūs.