(Ne)prasmingas dienoraštinis įrašas apie tikėjimą
Nežinau, kas čia per užsispyrimas, bet vakar užsidegiau būtinai kažką apie šią istorinę dieną parašyti. Iš vakaro vis dėlto nepavyko, todėl suraičiau tik „January 13“. Ryte atsikėlusi randu štai tokią draugės žinutę: „Irgi nebeturiu daug žodžių ir minčių apie tą dieną. Daugiau tokių nebus.“ Nuoširdžiai pritariu jai, o tai juk turėtų apraminti, patvirtinti, kad pastangos nereikalingos, gal net tuščios. Ir vis dėlto nerimstu, tarytum būtent jausmas, jog tai neįmanoma, kirbintų mano vidinę stygą. Kaip tada, kai buvom pasiryžę daryti tai, kas iš šalies atrodė beprasmiška, kas vedė į savižudybę ir vis dėlto teikė šitokį pilnatvės jausmą, begalinį tikėjimą.
Tiesą pasakius, jau daugelį metų apie tai nesakiau beveik nė žodžio. Kodėl? Sunku suvokti. Kartais tai, kas svarbiausia, susigeria į tave, tampa tavo esybės dalimi ir bet koks kalbėjimas būtų svetimas, gal net keltų pasišlykštėjimą, ligą. Tik su laiku vėl pajėgi dėti žingsnį atgal ir įvertinti viską iš toliau, kaip prisiminimą.
Ar dabar taip galėčiau pasielgti? Ne, turbūt ne. Ar todėl, kad netikiu ir esu nusivylusi – kaip sako kiti? Ne, nesu nusivylusi, nes tuo, dėl ko ten stovėjome, nusivilti neįmanoma. Ir, manau, žiauriai klysta tie, kurie sako, jog nestotų, nes juos apgavo begėdiška valdžia, nukankino šlubuojanti ekonomika, užerzino klaidinanti politika. Tik ar dėl to mes ten ėjome – dėl politikos, dėl ekonomikos? O kaip su tikėjimu? Aš ėjau dėl tikėjimo. Tikėjimo tikėjimu. Ir gavau – gavau su kaupu. Ėmiau ir daviau, daviau ir ėmiau. Būtent tai ir buvo nuostabiausia.
Įjungiu filmuotą medžiagą, pakviečiu vaikus. Jie žiūri išsižioję, bet nieko nesupranta. Ne, netiesa, jie daug supranta – juk klausia: „Įdomu buvo, mama? Į jus šaudė! Vau, net su tankais!“ Taip, jie savotiškai viską supranta. Ir tai matydama slaptai šypteliu – manau, esu privilegijuota net dvigubai – juk išgyvenau trilerį, dėl kurio man pavydi vaikai, ir patyriau tai, dėl ko pati sau dabar pavydžiu. Daugiau tokių nebus, – kaip sako draugė. Ir duokdie, kad nebūtų.
Žiūrėdama dabar stebiuosi, kiek tikėjimo ten buvo – net tą graudų, juodą rytą, net tada, kai jauti, kaip trypia tavo širdį, o tai, ko sieki, skausmingai slysta iš pirštų – net tada stovi ir tiki. O dabar, gaudami ir semdami, glostomi ir guodžiami mes galime klykti, kad netikim, niekuo netikim.
Žinau, kad skaudu būti mulkinamam. Tik ar ne todėl nusisukus taip ramiai mulkiname kitą? Neretai namuose pasiginčiju dėl valdžios triukų ir apgavysčių. Ir jei laiku nenumoju ranka, diskusiją vainikuoja barnis. Mat mano antroji pusė teigia, kad valdžia mums turi būti pavyzdys, o aš tikiu, kad valdžia tėra mūsų pačių atspindys. Ne tų, kurie gyvena kitame mieste ar kitoje gatvės pusėje, ne mūsų viršininkų, net ne kolegų ir ne kaimynų, o m ū s ų – mano ir tavo. Deja.