Į plačią upę Mituva įpuolus džiaugės –
Dabar kartu su Nemunu jinai keliaus.
Ir visos sesės, visos upės – geros draugės,
Per skalvių žemę, pro Rambyną prasibraus...

Tik vienas lankstas, paskutinė kilpa, vingis...
Pražilęs Nemunas galingas, dar stiprus,
Visas savo jėgas ir patirtį įkinkęs,
Pralaužė kliūtį. Vakarėjantis dangus

Rausvai nudažė aukurą ant kalno švento.
Mera dar spėjo pamatyt – ryški ugnis
Pačioj viršūnėj degė. Valdilutėms lemta
Ją saugot amžinai, kol žemę šią paliks.

Aukų akmuo su sentėvių ženklais nurodė
Dievų galybę. O po juo giliai, giliai,
Perkūnas laimės simbolį šalies taip stropiai
Pats užkasė po akmeniu. Liks amžinai

Lopšys, akėčios, žagrė, ir dubuo auksinis.
Jei niekas jų neras, šalis gyvuos, klestės.
Kol ošia ąžuolai aukštam kalne Rambyno,
Šventovę stropiai saugo, mums yra vilties.

Toj vietoj, kur Tilžė ir Gėgė susiliejus
Su Nemunu, vanduo tylus, nėra bangų.
Tėkmė prisnūdo, galinga upė vos tekėjo
Ir tiestis ėmė melsvų siūlų sidabru.

Plačioji delta įsiliejus, mariom virto,
Dar vieną kliūtį stengės nugalėt Mera...
Jėgų pritrūko jai, į smėlio rėžį tvirtą
Srovė sudužo. Vėl viena ilga diena,

Atnešus nuoskaudą, prabėgo. Bangos žilos
Vis dar lėtai judėjo, veržėsi pirmyn.
Iš tolo matės aukštos Skirpo, Urbo kopos,
Ten – Žirgų ragas, Juodkrantė, Nida... Tolyn

Pažvelgus – Ventės ragas, skambantis nuo paukščių,
Šventorkalnis ir Danės žiotys... Palanga...
Jau saulė leidžiasi toli į jūrą baikščiai,
Nudažius keteras, medžius. Ir atgaiva

Jau plečias, sklinda po nurausvintą pakrantę.
Paliečia kalną paskutinis spindulys.
Aukštai iškėlęs galvą, tvirtas Naglis bando
Įžvelgt banguotus tolius. Sutemos prarys

Greit saulės taką. Vėjas lengvas tik kedena
Žilus jo plaukus, varto atminties metus
Ir glaudžias, glosto kūną jo visai ne seną...
Vis laukia momento, kada jisai atkus...

Už jo pečių galingų, Lietuva nurimus:
Prisnūdo girios Labanorų ir Nalšia,
Melsvi miškai ir ežerai banguoja tingiai,
Dar Deltuva, Šventoji, Nemuno gija...

Jis nužvelgė ir Žemaitijos žalius tolius:
Antai Medvėgalis, Lazotė, Šatrija
Ir kalnas Skuburtų, ir ąžuolynas Gojaus...
Tai Mėguva, gyvybės plazdančios pilna.

Pasukęs galvą jūros link išvydo Merą,
Svajonę savo. Jo mergaitė iš Nalšios.
Pasenus ir pražilus. Tokią širdžiai mielą...
Nuo veido nenuvalė ašaros šykščios...

O ji, pamačius Naglį, visai nesitvardė.
Visas jėgas sukaupus, Baltijos vilnim
Į krantą lauktą puolė. Tik žvaigždėm bevardėm
Sužiro ir ištirpo erdvėje: – Būk su manim,

Taip lauktas ir svajotas! Kaip pajusti trokštu...
Lyg baltu nuometu, žilais purslais bangų
Prigludo ji ir gelsvos kopų smiltys glotnios,
Sugėrė vandenį. Nebūti jiems kartu...

Jis taip norėjo ranką jai ištiest, pritraukti,
Paskui priglausti prie savęs ir pamyluot...
Deja. Laukimas ilgas jį stipriai prikaustęs,
Neleido jam judėt. Dabar tiktai dainos,

Kurias Mera kasdien dainuoja su sesulėm,
Ji švelniai glosto Naglį per dienas, naktis.
O jis, į jūrą galvą vis pasukęs, liūdi.
Dar stebi ar Tėvynėn priešas neužklys.