Jis nebuvo aktorius nei dailininkas,
tik sveikas bernas ir ūkininkas.
Ji nebuvo paleistuvė ir ne nuotaka,
tik kaimo dainininkė ir siuvėja.
Abu skaityti mokėjo maldaknygę.
Jis tampė armoniką, išjuokdamas nėščią Veroniką,
ji tylėjo, nes labai skaudėjo.
Jis uždirbtą pinigą nepragėrė,
o pirko laisvę į Ameriką,
lipo į neskęstantį laivą Titaniką,
plaukė vakarop paskui Saulę,
nes sugauti laimę buvo pasiryžęs.
Kai Veronika vieniša brido į Savo Ežerą,
jis grimzdo į Atlanto smėlį
su tūkstančiu sesių ir brolių.
Tada, žiūrėdamas į dangų,
jis prisiminė jos akių mėlį,
o vietoj maldos šnabždėjo:
tiktai dabar, tik šią minutę,
nutolęs nuo tavęs jau per toli –
prakeiktus milijonus mylių –
tikrai žinau, kad tik tave
dabar ir mūsų mirties valandą
vis dar myliu.