II. Orange mock. Generatorius sukamas oro

Nuo sodo pražūtingo kvapo buvau taip užliūliuota, kad tariausi išgirdusi mintį : „Kad ir ką pamatysi, kad ir ką čia išgirsi, niekas nėra reikšmingiau negu sapnas“.

   Beldžiausi į visas duris, mano pirmas paklydimas buvo ieškant savo kambario. Klibinau vis kitas rankenas, o panika  augo – koridorius nesibaigė.  Praėjusi kone pusę, išgirdau kažką panašaus į urzgesį ar šunišką murmėjimą per miegus. Čia labiausiai gniaužė kvapą lyg prie pat veido būtų praskridęs pulkelis pabaidytų paukščių. Net pagavau save stengiantis neįkvėpti. Vengiau paspausti žemyn geltoną ir pajuodusią ties išraitymais rankeną. Ši tiesiog pati pajudėjo, durys atsilapojo ir iššoko žmogus, kažko pats tykojęs. Piktai dėbtelėjo, nepatenkintas grobiu, pasidairė į šalis ir jau sklendė duris.

-Gal galit padėti? Gerai orientuojatės?
Nors kažkaip refleksyviai pakratė galvą ir atrodė susirūpinęs kitais reikalais, priėmė prašymą:
-Turėtum būti man skolinga,- vis dar piktai atsakė.
-Bėdoj draugus pažinsi, kodėl gi ne,-sumurmėjau.
-Tiesa pasakius,  net padarysiu palengvinimą, kad ateityje manęs nebeprisireiktų,- M. R. paeiliui prie durų pažymėjo raides.
Stabtelėjo ties durimis toliausiai koridoriuje, taip čia kamputyje atsirado mano inicialai M.K. Ir tik taip išmokau orientuotis tarp kambarių.
-Čia tikrai bus tavo,- nurodė tarsi pats parinkinėtų kambarius, o ne ieškotų.

Kartą į mano sapną pasibeldė būtybė, šviesi maža ir panaši į žmogų ir kartu išformuota.
- Leisk man tave įsiurbti,- be jokios įžangos paliepė.
- Įsiurbti?
- Išnyksi iš šito pasaulio ir kursi naująjį, tam kūrimui būtina tavo sielą, tavo gyvybinė energija.
- Aš mirsiu?
- Ne, tiesiog pereisi į naująjį pasaulį.
- O kaip šis pasaulis? Kaip artimieji?
- Jie tave pamirš ir tu juos pamirši, tavo būtis bus ištrinta ir užpildyta, kad niekas nė nepastebės trūkumo. Tavęs reikia tobulesnei realybei, o ši liks kokia yra.
Atrodė, kad negalėjau rinktis - vis tiek įsiurbtų.
-Jei jau taip reikia...
Paskui visą dieną stebėjau kaip žmonės dirba eilinius darbus, be jokio dėmesio tam, kad aš išnyksiu. Prieš išnykdama lyg palikimą padalinau artimiesiems savo daiktus - tebus bent koks atminimas. Jie įtikės, kad tai jų daiktai. Bet jei negrojančiam paliksiu pianiną, galbūt...
   Bet aš ir pati nepastebėjau, kaip  pamiršau... Nuo savo pianino pagavau didelį spurdantį naktinį drugį,  tačiau jis taip priprato prie mano rankos, kad nenorėjo nuskristi - „aš irgi myliu“- sušnabždėjau, nes aš irgi prisirišau prie pasaulio.
  

Mane lydėjęs M. R. iškart pranešė turįs čia ypatingą misiją. Trys sūnūs išvyko ieškoti tėvo palikimo, kurį šis išbarstęs po pasaulį, o daug ką surinkę kolekcininkai, daug ką ir pats padovanojęs ar pardavęs. Taip būna, kai prieš pat mirtį išgarsėji ir miršti šlovės viršūnėje - viskas įvyksta per greitai, kad net daiktai nespėja sendami įaugti į savo vietas. Taip ir testamentas kažkodėl užrašytas ant giminės herbo, kol galuotasi mirties patale,o gal ir dėl ekscentriškumo. Gal ir to testamento nė nebūtų prisireikę, jei ne gabalėlis žemės.
   M. R. atsargiai nukabino užuolaidą. Į šią šalia svarelio įsiūtas atviruko dydžio paveikslėlis – povas ir žirgas. Jau buvo šį išsitraukęs, atardęs slaptą kišenę ir pradėjęs vėl užkabinti užuolaidą, kai Mana nusprendė įsikišti:
-Pagautas nusikaltimo vietoje, tiesiog būtina tave įkalinti. Jei atidirbsi, gali turėtis tą atviruką.
Taip ir liko pas ją, niekaip negaudamas sutikimo atsiimti turtą, labiau laikomas kaip daiktas nei reikalingas padėjėjas.
Paskui atviruko istorijoje įsipainiojau ir aš. Kadangi nemokėjau jokios nuomos apsiėmiau kartas nuo karto šluostinėti. Besitvarkant bus tas paveikslėlis dingęs.
-Turėsi atsakyti- tai buvo labai svarbus dokumentas, aišku tu net neįsivaizduoji.
Ir būtent man turėjo taip atsitikti. Kol Mana vertė namus jo ieškodama ir organizuodama man teismą, mane aplankė M. R. Kaip niekada anksčiau jis man priminė lapiną, kai išsidavė:
   -Esi per naivi kaip gyvendama tarp lapių. Beje, tavo skola man panaikinta.
   Jis ištraukė tą kortelę ir perskaitė kitoje pusėje ne testamentą, o kažkokią susižavėjimo išpažintį - visas turtas užrašytas moteriai ir net ne oficialiai, o lyg paprastam pašte ant pirmo pasitaikiusio atviruko, iš labai seniai, kai dar toks herbas buvo svarbi kultūrinė dalis - suvenyras.
   Visą tą dieną Mana išlaikė mane užrakinusi,“kad apmąstyčiau, kur kuriuos daiktus būsiu dėjusi“.O M. R. pagaliau buvo laisvas, tą prabangą pavogęs iš manęs. Laukiau galvodama, kaip dingsiu progai pasitaikius. Likti intrigavo tik dingęs urzgesys aplink M.R. , tarsi vėją pro plyšius kaukiantį, kas uždarė statinėje be menkiausio tarpelio.

  Ir nors būtybė man liepė kurti pasaulį ir atlydėjo sapnais, aš pamiršau save - netekau ryšio su savimi, savo pomėgiais, net su pasamone. Savo M.K. pažymėtam kambary sapnavau, kaip vienoj iš dėžių radau generatorių sukamą oro be vėjo. Burzgė, tariausi, kad čia mano galvos garsas. Ant nugaros buvo jaučiami elektrodai siųsti impulsus, o gal zondai bandantys ištraukti nervus. Nesvarbu, tegu nors ir įsisiurbę čiuptuvai ar pikta dvasia, kuri užsikabina ant kaklo, svarbiausia sapnavimas, kad miegas atima energiją, tiesiog gulint  anestezijoje - sumedėjus ir negalint pajudėti ar bent pažiūrėti, kas įsitaisęs ant sprando. Atsibudus pajutau, kokios sunkios ir nelanksčios gali būti galūnės. Dar  per rankas perbėgo vorelė mikrorobotų ir padrikai sutūpė į apgamus. Nauja dėmelė ties mažuoju pirštu. Kaži kaip seniai... Apsiverčiau ant kito šono. Kažkas stipriai bilsnojo į sienas, kad net suėmiau kumštį ir stipriai trenkiau atgal. Nesiliovė nuėjau pažiūrėti, bet pravėrus duris visi garsai buvo akimirksniu sustabdyti, nei svirplių nesigirdėjo. Tik nejaukus ilgas koridorius iš kairės, iš dešinės siena.
Mana negebėjo ant manęs ilgai pykti, tarsi pasiteisindama sakydavo:
-Tau dar labai pasisekė, anksčiau už nuskintą slyvą galėdavai netekti rankos.
-Galbūt man nebereikėtų tvarkyti jūsų kambario- labai didelė atsakomybė...būtų saugiau.
-Ne, ne viskas gerai. Iš tikro aš turėčiau atsiprašyti, nebeturėčiau saugoti tokių sentimentalių senienų. Su ta mintimi padovanosiu tau suknelę, dėvėdama ją ir gavau tą atviruką, ypatinga - su povo plunksnomis. Mėlyna reiškia viltį ir tikėjimą, tikiuosi ji nuves tave į geresnį gyvenimą.
-Povas reiškia tuštybę, nė nežinau ar galėčiau tokią dėvėti.
- Ar gi ji nėra tai, kas drumsčia tau ramybę. Turėtum bandyti įsigyventi į tuštybę, kol rastum, kas iš tikro ją sukelia.
   Ir tam bent vienam vakarui pasipuošiau mėlynąja paukšte, kad nustumčiau tą nemalonų jausmą būti veltui apkaltinta. Tuštybė iš tikro padeda užsimiršti.

   Kregždės skraidė žemai keldamos vėją. Išėjusi į balkonėlį galėjau girdėti kaip verandoje Mana dainuoja - „Ant mano pečių ilsėjosi mėnuo“-  panešėjo į ūkavimą.
Namelio viduje gyvybė vis tilo, užgesdavo po žiburį - visi buvo užsidarę savo kambarėliuose. Negalėjai jaustis nei per daug svetingai priimtas, nei per daug reikalingas – tarsi pats turėjai susikurti savo pasaulėlį ir apsitverti, sunku buvo įaugti į kitokį bendresnį ritmą.
Nebegebėjau užmigti. Sutrukdžiau Manos gedėjimą dėl praeities. Ir ji man papasakojo pirmą savo istoriją  -  kaip būdavo garbinamos pelės, kaip lygiai taip pat uždarytiems žmonėms jos pernešdavo žinias. Sena akla moteris surinko visas peles į maišą, nes jai žinių niekas nesiųsdavo. Tada žmonės buvo priversti bendrauti, bet jie bendravo labai nenoriai ir dažnai piktai, kol galiausiai nebeliko tarpusavio supratimo. O dauguma taip ir liko įsižeidę, kad negavo atsakymų į svarbius klausimus, pasijuto pamiršti- nebelankė pelės.
   Ir kažkodėl Manos vaidmuo pasakojimuose atrodė svarbus - ji jais gyveno. Kalbėdama su Mana vis labiau nedrįsau pakelti galvos, žvilgsnis ne retai klaidžiojo ar susitelkdavo ant mano pačios rankų, neturėjau savo dalies istorijose, kartojau galvoje „baltarankė, esu baltarankė“. Perėjau ilgą tunelį ir numečiau pastangas, nes prieš akis tebuvo siena. Todėl mažiau dainuosiu, nes negebėsiu būti ūkavimų dalis. Galbūt, tik galbūt Mana ilgaamžė ragana mainais  pasiskolino mano neišlavintas gerklas, nes aš nemokėjau jomis taip talentingai naudotis. Galbūt už tai, kad apsigyvenau, gal už tai, kad klausiausi. Taip žaltys tegalėjo įkasti tam, kuris išgelbėjo gyvybę, nes irgi neturėjo nieko daugiau.
-Žinai, dabar nebesapnuoju ir  nebegirdžiu krebždant mažų aitvarų, kur už lovos ar spintoje...Seniau pelės ir čia lankydavosi, prisiminus tą istoriją negalėjau mėginti jų atsikratyti. Juk čia visada knibžda tiek įvairių gyventojų. Net  gaila, kad M. R. ko gero mus paliks.
Pasijutau geriau – galėjau bent patarti:
-Jis mėgsta susitarimus, kodėl nepasiūlius jam, ko nors geidžiamo.
Bet vis dar nepriklausiau istorijai, ir nebepriklausiau muzikai.

Ir Mana pasiūlė M. R. visą savo turimą turtą po jos mirties „jei tik gebės jį valdyti“. Nepanašu, kad jis būtų norėjęs laukti, tiesiog nedrįso tuščiomis grįžti dykaduoniauti namo. Visi dingusieji išsibarstę po pasaulį linksmybėms. Jis irgi dabar turėjo gyventi nepriklausomas, atsižadėjęs galimybės parvykti atgal. Bet kartais aplink jį it kvietimas vis dar švilpavo vėjas.

Po palydos M. R. dar užsibuvo pravėręs duris – pakėlė nuo grindų dėžutę – štai, ko jis tykojęs. Pats sau perskaitė turinio sąrašą ar tik pasitikslino:
-Šeši pirštai, riešo kaulai – laivelis, trikampis, kablinis, sausgyslinė dalis ...
jotvingė