Nepalik manęs šią šaltą naktį,
Kai beržų lapeliai bliuzą gros,
Nenutrūk, o mano mielas ir trapus pavasari,
Vienišas ruduo mane paguos.

– Spardo širdį... – tyliai tyliai pratari,
Kaip kaskart parėjus į namus,
Išeini? O mano žaliasai pavasari,
Palieki aplink tuščius kapus?

Aš meldžiuosi Dievui, tau, likimui,
Tik malda klaidų neištaisys,
Padėkosiu visa ko augimui,
Po kaštonais sėlina mirtis.

Mano saule, dar pabūk truputį,
Kol tamsi naktis su negandom ateis,
O pavasari, aš taip norėjau būti
Su tavim, su vėju, su žiedais.