Sausio 9 d.

Sunku išties apsakyti, kokia pusiausvyra dabar vyrauja manyje, nes kaip bebūtų keista – jaučiu ramybę. Nors blaiviai suvokiu, kad per vieną dieną praradau du žmones, kurie galbūt mane mylėjo. Prieš keletą dienų praradau ir dar vieną. Turėjau tiek jų daug, o dabar nebesu užtikrinta nė dėl vieno. Tačiau, nepaisant to, nejaučiu savyje to sunkumo. Nesijaučiu tuščia. Neblogas jausmas – esu tikra, jog greit prie jo priprasiu.

Tobuliems santykiams reikia daug pasiaukojimo. Daug nervų, pastangų, savęs alinimo. Kad ir kokią laimę patiri visa tai įveikdamas – man tai atrodo pernelyg didelė kankynė. Visa tai reikalauja be galo daug iš manęs pačios, o kai tie reikalavimai kelia siaubą, nyksta ir savivertė.
Štai dabar esu laisvas vėjo pamušalas. Be konkrečios ateities, be konkrečių tikslų, be antros pusės, tačiau su stabilia siela, nuostabiais draugais, o svarbiausia — gebėjimu pasidžiaugti savim. Savimyliškai skamba, bet yra kaip yra, ir jei man nuo to tik geriau – tegul skamba kaip nori.

Ir nublanksta tų bereikšmių aplink esančių padarų nuomonė bei mintys. Dievas sako, kad geras žmogus turi mylėti visus. Tuomet aš visus ir myliu, tačiau savaip. Niekam nelinkiu mirties, nelinkiu siaubingų nelaimių, o čia juk irgi kažkokia meilės forma. Meilė gamtai. O žmogus – gamta. Tad tik meilė gamtai. Taipogi Dievui. Viskam, kas mane daro laimingą.

Išsivaduoti iš savęs ko gero pats sunkiausias uždavinys. Pagaliau ateina suvokimas, jog tai ne tu turi taip stengtis dėl kitų, kad pačiam būtų nepatogu, o kiti turi tai padaryti dėl tavęs. Nors ir reikia gerbti kitus, kažkiek padėti, jei pagalbos išties reikia, bet tuo negalima užtrenkti durų į save.
Padėk tiek, kiek gali. Jau vis šis tas gera, ką kiti gali gauti iš tavęs. Jei kiekvienas bent truputį, bent ta dalele, neprarandant savosios pusiausvyros, galėtų skirti save kitiems – gėrio ir šypsenų būtų daugiau. O kol kas džiaugiuosi savąja.

Esu neapsakomai dėkinga Dievui už tai, ką turiu. Pradedant materijomis, baigiant neapčiuopiamomis vertybėmis. Niekada nedrįsiu tuo pasinaudoti piktavališkai. Džiaugiuosi, jog turiu gerą šeimą, neįkainojamus draugus, sugebu mokytis, būti stipria, taip pat jautria; turiu gerą nuojautą, jos dėka sugebu atsirinkti žmones, kuriais galiu pasitikėti; taipogi turiu Dievulio padailintą charakterį, paspalvintą vidų, kuris traukia tuos, kurie trauke mane; nesiskundžiu ir išore, kuri galbūt traukia ne tiek, kiek vidus, tačiau ir neatbaido.
Myliu tai, ką turiu – dar labiau mylėsiu tai, ką Dievas duos.