Žvilgsnis, įbestas į žemę,
Niekada ligi dangaus nepakyla.
Nors dar šviesu, bet jau sutemę.
Triukšmas tamsoj išblaško tylą.

„Viskas, ko gali prireikti —
Apsirengt šiltai ir valgyt sočiai.“
Mėnulio diskas sukasi greitai.
Jau girdžiu, kaip juokias bepročiai.

Krenta ašaros ir kraujas,
Ir apsunkęs nuo švino vanduo.
„'Niekas nekinta ir nesiliauja“ —
Tai gali perskaityt sielos randuos.

Ir nėra nė vieno žodžio,
Nuo kurio kažkiek geriau pasidarytų.
Savo sielos gelmę parodžiau,
Užmūrytą tarp storų slegiančių plytų.