Pomėcinu, kap buvo rugiapjūtė,
Vėjalis tokis šiltas lauki pūtė.

Anksci ryti išplakis dalgį,
Rozu su mumi tata valgė,

Paskiau išiajom mes in laukų,
Kur tep gražiai rugiai išplauky

Kap Saulė auksu jau sublizgy,
Būk tai cia joj nudažė viskų.

Ir stojo tata rugių kirscie,
Gražiai in pradalgius jiej virto,

O mes juos rinkom, pėdus rišom,
Net laukas rodės klega visas.

Kaimynkos darbuicie padėjo,
Vosylkos palaukėj žydėjo

Ir mendeliai po biški dzygo,
Kap kokios trobos lauko dzyko,

Kiekvienas po aštuonis pėdus,
Devintas kepuri uždėtas.

Atlėky  busilai  dabojo,
Pagavy jeij varlas už kojų

Saviem vaikaiciam lizdan nešė,
O ciej dėli vietos lizdi pešės.

Tokios tos rugiapjūtės būta,
Dabartės nėra ne cik rūtų.

Cik mėlynai vosylkos žydzi
Ir busilus lizdan palydzi.