Štai saulė patekėjo, kyla gražus rytas,
Mergelės prausiasi ir pina sau kasas.
Perkūne, mūsų dieve! Kaip dangus nušvito!
Tuojau prasmegsim žemėn, niekas neberas...

Pradingo žemės gelmėje pilis valdovo.
Ištryško vietoj jos gaivi vandens srovė.
Kūna tai buvo. Ir kelionę ilgą savo
Pradėjo bėgt linksmai plona vaga vingria.

– Aš didelė, laisva, lengva kaip ryto vėjas,
Man nesvarbu kur skriet. Keliai man atviri.
Linksma tolyn nubėgo. Spėkit, kas gi dėjos
Širdelėj jos? Sukluso gamtoje visi:

– Dabar mane Mera vadinkit jūs nuo šiolei,
Draugai mielieji – lankos žydinčios margai
Ir vabalėlis dūzgiantis prie mano kelio,
Krantai smėlėti ir padangių sakalai.

Kalbėdavo ji su visais, kuriuos sutiko,
Čiurleno, girdė savo vandeniu gaiviu.
Ir debesys danguj balti, kažkiek padykę,
Vis žaisdavo su ja dažnai,  kitur paskui

Nuplaukdavo tolyn, link motinėlės jūros
Ir vėl sugrįždavo pagirdyt ją lietum.
Mera platėjo, jėgos sparčiai augo, kūliais
Per akmenis prašoko, brovėsi vidun

Į plyšelius krantuos, juos šitaip meiliai glostė,
Vis dairėsi aplink. Kvepėjo medumi.
O kokios margos pievos, žalios miško juostos...
Ir debesys virš upės vėjo genami

Šnabždėjo vakare: – Mera, juk pasiklydai.
Toj pusėj vakarai, keliauki, nesustok.
Pasimetė jinai nepereinamoj girioj,
Tarp ežerų ir pelkių, tarp kalvų. Vienok

Negąsdino Meros įsakmūs medžių žodžiai –
Pasukti negali, tu amžiams liksi čia...
Ir plaukė ji toliau, kur gūdžios girios rodė,
Su skaudama širdim ilgom dienom, nakčia.

Bet vieną skaistų rytą akys prašviesėjo:
Po plačią, margą pievą kaimo Gelendės
Senutė žoles rinko, Gelenė garsioji.
Jai brolis – šaltinėlis patarė – padės:

– Babelė Gelenėle, man gali padėti,
Numesk mano vargus, tokia sunki dalia...
Surinkusi vaistažoles į savo glėbį,
Į saulę nukreipė akis jinai. Žara

Pasiskleidė po ryto dangų. Ji stovėjo,
Krutėjo lūpos, tardamos slaptus žodžius
Ir vakarams nusilenkė. Su ja dar vėjas
Dievams kažką tai pašnabždėjo tris kartus.

Nurimo Žemė. Ąžuolai nulenkę galvas
Pritilo. Tyli sesės – pievos ir giria.
Ir paukščiai žiedu nutūpė aplink ir spalvą
Dangus vėl pakeitė. Šviesa apsupo ją.

– Dabar tau niekas neišdrįs užstoti kelio, –
Prabilo Gėlenė prikimusiu balsu.
– Skubėk į vakarus, į ten kur Naglis, kolei
Tavęs dar laukia. Lėk ir aš namo skubu.