Eil. pakuždėti sau (XLVI)
Štai pajaučiau sunkesnį petį:
Atskrido varnas.
– Žiema be sniego.
Dieve, Dieve, kur esi?
Ir gera atsiliept į varno žodį
Panert rankas į vėjų iškedentas plunksnas,
Iš snapo žiemoje lietaus išgerti
Ir patikėti nebūtu.
Jau vis geriau išmokstu būti savimi,
Kuris dar ryt, poryt, dar nežinia kada...
Tačiau varnai jau atskrenda iš ten
Ir tūpia ant peties su lietumi
– Žiema be sniego.
Dieve, Dieve, kur esi?