Man tėtis sakydavo, kad šaltis geriausiai pernešamas šilumoj.  Tuo metu tik šypteldavau ir linktelėdavau galvą, tarsi pritardama. O dabar jau suprantu.
Jis miega. Pirštai jau šalti. Vis šildau, šildau sugniaužusi juos tarp savo įkaitusių delnų, vis karštai bučiuoju, glaudžiu prie skruostų, glaudžiu prie kaktos, prie plaukų, kaklo, pečių, ir prie širdelės glaudžiu... Tačiau nesušyla. Nepabunda.
- Jau eikim, - kažkas man sako.
- Dar pabūkim, porą minučių, - prašau.

Mirta, pasiėmusi ilgą lazdą, kažką paišė smėlyje.  Stovėjo prie pat smėlio dėžės krašto, tačiau į vidų nelipo. Mama, dar prieš išeinant iš namų, sučiupusi už pečių ją gerokai papurtė:
- Kad man negrįžtum kaip vakar! Į namus neįleisiu, jei išsipurvinsi,- timptelėjo ją už ausies ir pastūmė pro duris.
Mirta dar norėjo paprašyti pirštinių, tačiau išgirdo trinktelėjusias duris ir tolstančius motinos žingsnius.  Mergaitė pajudino pirštus. „Ne taip jau ir šalta“, pagalvojo.
Ji akylai apsižvalgė. Gatvėje buvo ramu ir tuščia, tik tolumoje galėjai girdėti lojančius šunis ar važiuojančias mašinas. Mirta žvilgtelėjo į namus. Mama sukosi virtuvėje prie puodų, ramino ant virtuvės stalo sėdintį jos broliuką, o į lauką net nežiūrėjo. Mažoji greitai apsisuko, numetė lazdą ir nuskuodė tolyn.
Visai netikėtai, iš už kampo, išniro paštininkas. Mirta vos kaktomuša neatsitrenkė į jo dviratį.
- Žiūrėk kur leki, tu velnio neštas vaike!- nusispjovė po kojomis vyras.
- Atsiprašau!
- Akis prasikrapštyk! Kur gi taip skubi?- paklausė, vis dar laikydamas jos ranką.
Mirta nepaliaujamai bandė išsivaduoti, muistėsi, trypčiojo, sukiojosi. Net inkštė kaip mažas šunytis, tačiau paštininkas buvo stipresnis. Galiausiai ji pasidavė ir pravirko.
- Nagi gerai jau gerai, bėk iš čia!
Paštininkas atleido suspaustus pirštus, o mergytė kaip paukščiukas, tik ir telaukė pirmos pasitaikiusios progos – per porą sekundžių dingo jam iš akiračio. Vyras dar papurtė galvą, po to atsisėdo ant dviračio ir numynė tolyn.
Mirta bėgo neatsikvėpdama. Pasukusi dešinėn stabtelėjo prie nedidelio namo ryškiai raudonu stogu.  Perlipo per vartelius – ji nebuvo aukšta, negalėjo pasiekti užrakto viršuje. Paglosčiusi šunį pabeldė į duris.
- Labas, Mirta, labas, - senyva moteris pakėlė mažylę nuo žemės. – Tai vėl pabėgai nuo mamos? Nagi negerai taip, mažute, negerai. O arbatos gersi? – paklausė nuimdama paltuką ir sodindama už stalo.
- Gersiu, - linktelėjo mažoji. – O kur senelis?
Močiutė stabtelėjo tarpduryje.
- Jau nėra, Mirtute, jau nebėra, - atsiduso.

Akyse prabėga dvi istorijos. Viena apie mamą ir pyktį, kai niekas netinka, kai visada jautiesi išsekęs ir mėlynes slepi po megztiniu. Kita – apie tėtį, apie meilę ir tylą, kai guli po žvaigždėtu dangumi ir su kiekvienu nauju meteoritu sugalvoji norą.
Mano kojos seka viena kitą, o mintimis aš vis dar ten pat, vis dar spaudžiu šaltus pirštus, vis dar karštai bučiuoju, glaudžiu prie skruostų, prie kaktos ir prie plaukų glaudžiu, net prie krūtinės pirštus dedu, vis galvoju, gal pajus, kaip širdį skauda, gal pabus. Tačiau vis miega ir miega.
Mes išvažiuojam. Mama uždaro mašinos duris. O aš tik sėdžiu ir įtemptai žiūriu į jau sutemusį dangų. Laukiu meteorito, tačiau dangus kaip niekad tamsus. Galiausiai ir aš užmingu. Tačiau žinau, kad dar pabusiu.