Dėkavoju Saulalai, kad glėbij apkabinus,
Sūpauja,  neaplaidzia mūs Žiamialės žalios.
Dzėkavoju Žiamialai, kad rugialy augina,
Kad prisglaudus myluoja kū ciktai pavalios.

Dėkavoju Dzievuliu, kad ir aš šiam svietialy
Mažukutė dalalė terp ciekos tvarinių.
Cik biškucy pabūcie cia Žiamialėj sveteliais
Mes atajom ir ieškom cia savų mylimų.

O toj meilė tep palaukia, tep alsuoja, tep šaukia,
Kad net dūšia dainuoja iš pacios gilumos.
Net jai dzienos apniukį, net jai šonus susopsta,
Jos nei biesas acimci iš tavy nevalios.