Matilda!

Džiugu ir vėl užmegzti glaudžius ryšius su tavimi. Šilti santykiai visada virpino mano širdį, o ir besikartojantys minčių antplūdžiai skatina atskleisti savus apmąstymus ir jausmus. Gyvenu lyg paukštis, blaškomas vėjų (kartais taip mane apibūdina aplinkiniai). Keliauju tamsiais tuneliais ir šįkart nerandu kelio iš gamtos apsuptų paslapčių. Galbūt tau tai atrodys nauja, vis bandoma išgvildenti tema apie artumą, ryšį, meilę, tačiau aš žūtbūt privalau atskleisti tai, kas mane kamuoja jau ilgą laiką...
Kas telpa į vieną vienintelį žodį „gamta“? Ar buvai prisilietusi prie jos žalsvų plaukų, šilkinių rankų? Ech!.. Visada mano siela buvo atsidavusi šiai galybei. Gamta – tai daugiau nei šeima. Tai dar tvirtesnė bendrystė, jungianti mus visus. Dažnai žmogus nesuvokia šio stebuklingo grožio. O gal dar nepažino jo?..  Akivaizdu, jog kartais pasaulis skleidžia užburiančias mintis apie karalystę, kupiną gyvybės ir žavesio. Kur tik linksta širdis – ten švelniausias prisilietimas. Istorija prabyla apie pagonis, garbinusius gamtos jėgą. Ne veltui lietuviai buvo atsidavę jai, žinojo tikrąją vertę... O kur dar įžymių žmonių kalbos! H. Heinė yra pasakęs: „ Gamta, kaip didis poetas, sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.“ J. V. Gėtė taip pat teigia: „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.“ Ir vis tik tiesa... Pasaulis tik pritaria šiai galybei ir pripažįsta, kad mūsų globėja – ypatinga. Įsigilinus į gamtos ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį, išvystame šviesą, kuri skleidžia gėrį bei nesuvokiamą veržlumą.

Net ir žydro dangaus lopinėlius užtemdo niūrūs debesys. Negaliu  nuslėpti apmaudo, kuris sulaiko kvėpavimą. Vis savęs klausiu, kaip artimasis gali atstumti artimąjį? Tik globojanti draugystė atveria visus vartus. O ką darome mes? Į spalvingų medžių lapų grožį ir čiulbančios lakštingalos giesmę atsakome plastikiniais lėktuvėliais, numestais ant vešliai augančios žolės: o kur dar kitos nereikalingos šiukšlės, kuriose skandiname pasaulį... Galvoje neapsiverčia mintys apie nekalto gyvūnėlio išleistą paskutinį atodūsį... O išdeginti miškai tiesiog graužia atjaučiančią širdį. Esu laiminga, kad ne visi gyventojai yra abejingi gamtai. Aš taip pat nenusigręžiu nuo šių baisybių. Trapumą reik saugoti ir be galo mylėti... Tokia realybė: kasmet  pagal statistinius duomenis vidutiniškai gaisras suniokoja 309 hektarus miškų. Priežastys įvairios, tačiau žmogaus rankos nėra itin auksinės ir nesuteptos. Miško lankytojai nemoka saugiai elgtis, tad prisideda prie gamtos naikinimo. Dauguma net nesusimąsto, kad nuorūka, degtukas ar stiklo šukė – skausmingų žaizdų pradžia. G. Hauptmanas iš savo minčių skrynios ištraukia vieną aukso luitą: „Visa, ko nenuspalvino meilė, – nespalvota.“ Kai išauš diena, dovanojanti pavasarines pilkas gėles ar juodus krūmokšnius, gal tada atsivers savanaudiškos akys? Taigi, gamtos mylėtojų tik mažuma – daugelis net nesistengia prisidėti prie jos saugojimo.

Kai suvokiu, kokios negandos gali užplūsti, paguodos ieškau visur. Net krūtinė kilnojasi, kai žmogų su gamta jungia tvirtos gijos. Ašaros – ne išeitis, tačiau atgaivą pajaučiu Kristijono Donelaičio „Metai“ eilutėse, pulsuojančiose laime. Turbūt ir tau teko susipažinti su šio rašytojo kūryba. Tiesiog nuostabu! Čia gyvenimas virte verda, nėra nė vienos dienos be saulės patekėjimo, gyvulių bandų, kasdienių darbų... Visiška priešingybė šiandienai. Kai dar giliau pasineriu į to meto rutiną, į rankas paimu dalgį, vėliau žiemavoti ruošiuosi,verpti bei austi, ir visai arklo nepabūgstu. O už lango jau žvirbliai laksto, tolumoje laukai banguoja... Nors ir daug triūsė šeimos, tačiau gamta buvo itin artima. Grožis dažnai išskleisdavo plačiai rankas ir apglėbdavo kiekvieną mylintį. Dar vienas atodūsis... Na, kad ir kaip bebūtų, gamta apgaubia ir šildo žaliuojančiais vijokliais. Niekada nevalia nutolti nuo jos – artimos širdžiai globėjos.

Matilda, tikiuosi išgirsti ir kartu išgyventi tavuosius potyrius. Jaučiu, kad ir Tu pritari gėriui bei draugystei, nes taip pat priklausai šiai gamtos bendruomenei. Jeigu pritrūks jėgų, išseks net menkiausios viltys, bet taurūs norai giliai įsirėš krūtinėn – netylėk. Tik mylintysis atskleis visas paslaptis ir atras žiburį. Tai – didžiausia jėga.

Greta