Žinau, kad niekas jau nepasikeis,
Atrodo į akis žvaigždžių prikrito.
Į seną gluosnį įsikorusi naktis
Jauną mėnulį kalbina lig ryto.

Ir apie ką jie šitaip iki pat aušros?
Seniai turėjo būti viskas pasakyta.
O jie — kaip du jaunavedžiai,
Blausia šviesa lyg rankom susikibę.

Juodo pavydo nuodėmėj blaškais —
Tau laiko tik kruopelė duota.
Pradingo žodžių žaismas vakarais,
Beribį liūdesį atodūsiai išduoda.

Du žvilgsniai, už dangų gilesni,
Iki aušros viens kito nesuranda.
Jaučiu, kaip trūkčioja pečiai gležni,
Bet žvaigždės skausmo nesupranta.