Jei sugalvosi ateiti, tai apsišarvuok kantrybe, nes norėsiu, kad mane išklausytum. Kol dėliosiu raidę po raidės, sakiniai, užsimezgę pirminėj stadijoj, persiraizgys į kraštutinumus ir nuopolius.
Jei ateisi, Tau nepakaks kantrybės. Bandant mane suprast prireiks ir dvasinės  stiprybės, nes nukamuosiu beatodairiškais kaltinimais sau. Aš vis klausiu ir klausiu, ir, nerasdama atsakymo, bėgsiu pasisemti vėl naujo klausimo — iš opos, kuri ten, giliai, pulsuoja kairėj pusėj.

Atsisėdusi nutilsiu ir, įsmeigusi žvilgsnį į lange brėkštančią tylą, atsidusiu.
Kam tie žodžiai. Kam tie subadyti, širdgėla persmelkti svarstymai, nes žinau, jog Tu esi  teisus, nors dar nebūsi pasakęs nė vieno žodžio.

Aš matysiu Tavo akis. Jos žadės rytą. Bet ar aš tuo tikėsiu?