Išglosto tyliai rytmetis žvaigždžių akis
Ir spindesiu lyg antspaudu užspaudžia.
Plevena varsos danguje, jau greitai švis,
O man po krūtine
                          suspaudžia skaudžiai

Sapnų aidai, žilvičiais tampriai supinti,
Ir nerimas užguitą katę primena.
Šešėliai kvaitulio nakties plevens minty
Pro ryto brėkšmę,
                          klevo guotą, žemėn.

Aidės per grindinį kanopomis velnių
Audros supersimfonijos nartumas,
Užsmaugsiu raudą, vėl vilties keliu einu,
Išbūrus sėkmę,
                        tįstančią lyg dūmas.

Gal su diena į mano miestą sugužės
Darbai, svajonėmis vėl pabalnoti,
Šypsosis sutikti veidai jau be tulžies,
Be gailesčio ir
                        be minties parduoti?

Dienos ir darbo dūzgesys tave atneš
Į mano vakarą, jau atkoduotą,
Žibintai sieloj degs, pražydinsim gėles
Ir aušros švis širdy
                         nuo šiol spalvotai.