1.

Toj pusėj Lietuvos, kur pirma saulė kuorus
Didžios pilies *Nalšios apšviesdavo kasryt,
Kur vyrai mūru stodavę, galingu šuoru
Lyg vėjas priešus šlavė, reikia pamatyt,

Tvirti kaip vietos ąžuolai rudais apsiaustais
Ir skydais mėlynais stipriais, dangaus spalvos
Valdovą saugojo. Ir visi žmonės klausė
Kiekvieną vado žodį. Niekad niekados

Nebus jie pavergti, gentis tvirtai tikėjo.
Dar saugojo giria, ugniakurai šventi.
Pirkliai upe atplaukdavo, palankūs vėjai
Galybę miestui nešė. Ir vadai kiti

Stiprybės pavydėjo, gerbė šį kaimyną.
Ir augo Nalšios miestas laisvas, išdidus.
Valdovui kai dukra Kūna gražuolė gimė,
Saulužė nušvietė laimingus jo metus.

Skambus jos tyras balsas – krištolo varpelis,
Kas dieną sklido po apylinkę linksmai.
Ir šiltas, laisvas vėjas, skrisdamas pro šalį
Dažnai pažaisdavo geltonais jos plaukais.

Taip laikas bėgo Kūnai. Augo tarsi liepa,
Aukšta, daili, graži, akelėm mėlynom.
Pasklido gandas greit, ne vienas rankos siekė,
Bet nedainavo jos širdis skambiom dainom.

O Mėguvos šaly, kur baltas kranto smėlis,
Daug metų glostomas sudūžusiom vilnim
Ir vakaro dangui išblukęs dienos mėlis,
Kai saulė jūroj pasilieka su savim,

Narsuolis jaunikaitis Naglis čia gyveno.
Čia jo brangi gimtinė, protėvių kapai.
Ir dailios mergužėlės gintarais nuo seno
Sau baltą kaklą puošdavo. Tu juk žinai –

Tėvynė tik viena. Ir kur bebūtum, grįžta
Jausmai tyri slapčiausi, griaužia tau akis.
Na, kaip negint nuo priešų savo jaukią gūžtą?
Kartu kariai tik drąsūs gali tai daryt...