Pabudau, kai pagalvės raukšlelę Tu lyginai ranka.  Veidu perbėgo švelnus virptelėjimas ir lengvai nusėdo plaukų sruogose. Žinau, kad norėjai švelniai paliesti mano kaklą, nes pirštukai buvo tik per plauką nuo jo. Pagalvėje žydinčios raudonos aguonos ilgesingai sumirksėjo, prabudusios savo didelėmis akimis stebėjo aplinką.

Kurį laiką dar nejudėjau. Stengiausi iš miego tyliai budinti kūną, kuriame sroveno rytas. Tik akimis susiradau Tavo akis, norėjau jose įžvelgti tai, ko seniai seniai ilgiuosi. Saulės spindulys neiškentė ir kyštelėjo savo nosį į miegamojo kampą. Išdykėlis. Pajuntu aromatą. Dvelkia jis iš šono, kutena, šildo. Žinau, kad visada taip norėjau — karšto puodelio arbatos ankstų rytą.

Staiga rankomis Tu apglėbi mane, kartu dar susuki kaip lėliuką, suvystai į kokoną. Švelnumas, daug kartų išlauktas, išaugintas. Dėmesys, skirtas tam, kas brangiausia ir beprotiškai artima... Noriu taip gulėt, nejudėdama akimis gerti aplinką, kuriame sustoja laikas. Jo nelieka.  Išnyksta, ištirpsta, bevertis skraido, suka žemę. Mintimis renku šios nakties sapną, tik jame menkos nuotrupos. Jose nėra to, kas mane laiko apglėbęs.

Pasimuistau, su didele energija ištraukiu rankas ir apsiveju kaklą. Rytas. Toks, kokio seniai norėjau. Seniai laukiau. Dėl kurio gyvenau.
Net patys nepastebime, kiek nedaug, dievaži nedaug reikia.