Nemylėjau dangaus – netgi tavo...
                              Krito žvaigždės taip gausiai
Ant asfalto, ant medžių, žolės, ant dejuojančios upės...
Atšvaituos sumirgėjusio miesto stovėjom nuogi, nusiprausę
Lietumi savo nuodėmių vėlių.
                              Ir matėm, kaip klūpo
Išsileidusi plaukus ant veido naktis...
                              Rodos, kaukčiau
Atsirėmęs į petį šešėlio – priglusčiau, įaugčiau...
Tik staiga suspurdėjo mėnulis – vienintelis paukštis,
Lesė linijas delno...
                              Neskrisk – bijau aukščio!
Nepagavęs tavęs pasilikčiau suskirdusiom lūpom –
Išbučiuočiau asfaltą, medžius, juodą žolę, dejuojančią upę...