Samanose, šilauogių raiste
nosies galiukas mirksta.
Žvėries kvėpavimas — šalia,
į pačią ausį.

Kai sklendi taip aukštai, virš debesų,
tarp vėjo gūsių, tarp dangaus
ir žemės —
taip neapsakomai gražus
vienos būties gyvenimas.

Ir žvakė dega vieną naktį
kaitria liepsna lig galo.

Mieste, kai rytą varpo dūžiai
pažadina tingius paukščius,
marių platybėse laivai linguoja,
lydimi migruojančių žuvų būrių.

Kas kartą klausiu ąžuolo —
kodėl ir kiek?
Jaučiu, kaip teka ląsteliena gyvastis.
Šiandieną aš imu, rytoj — grąžinsiu.
Atleiskit, jei ne taip ką pasakiau.

Per žvaigždynų atmintį,
kur laikas neša tikrovę,
pasąmonės erdvių labirintuose
iki paskutinio pirstelėjimo
mes — čia. Visi. Dievų rankose.