Trijų karalių belaukiant...

Viskas tarsi trūko kaip įtemptas lynas, kuris laikė laivą prišvartavęs prie stačios krantinės. Bangos, nedidukės, vis maloniai skalavo šonus. 
Ir nė kiek nebaisus buvo šiaurys, atnešęs gripą, ir abu sūnus ąžuoliukus paguldęs į lovas. Malonus buvo tas lakstymas su arbatų ir vaistų pakuotėmis, nes viduj virė tikėjimas, kad liga tuoj išnyks kaip dūmas. Bus dar tų švenčių, dar švęsim ir džiūgausim, todėl visai negaila ramiai praleistų dienų, kai kažkas šėliojo. Kažkam buvo bloga nuo grybų, silkės ir vandens, kuriame teliuškavo promilės, o gėrėsi jis kaip saldus pienas. Nutolo fejerverkų gausmas, kai dundėjo žemė kaip karui prasidėjus. Mama nekenčia to sakydama:
— Vaikai, reikėjo tai girdėt anuomet.
Visi mes žinome, kad kitose kartose niekada nebus to, ką jaučiame mes, augdami kartu su savo karta. Todėl jos pastebėjimą palaikau tik švelniu paporinimu. O dabar, kai atrodo net telefono skambutis, kuris po poros savaičių pakvietė į gimtadienio puotą, turėtų tik džiuginti, prapliupau jausmų kruša.
Erzina kažkokia vidinė įtampa, kurioje netelpu. Veržiasi pyktis, kuriame susimaišė jausmai, darbai ir tas pasiutusiai bjaurus drėgnas oras. Kaltinimai pastarajam tik iš piršto laužtas reikalas.
Paprasčiausiai pritrūko jėgų. Viskam.
Roberta